- įminti
- 1 įmìnti, į̃mina, įmýnė
1. tr. kojomis įspausti, įmurdyti: Su savo kojomis atželiančius javus į žemę įmina K.Donel1. Mūsų daiktus jie sugebėjo kojomis įminti į žemę ir apkapstyti rš. Druska ... turi būt įminta purvuosna PM183. | refl.: Lenktinis peilis pamestas įsimýnė purvynan ir sunku jis beatrasti Š. ║ minant koja įspausti, palikti žymę: Prie diendaržėlio – rąstų krūva ir kažkieno neseniai įmintos pėdos rš. Dar inmina arkliai (pralaužia ledelį ant kelio) Lp. | refl.: Prisiyrė prie kranto ir išlipo ant drėgno smėlio, kur įsimynė jos pėdos rš.
2. tr., intr. J įkelti, įkišti koją kur: Neįmìnkit, čia karvių mėšlai Pc. Saugais, neįmìnk kojos kakotėn Š. Kai lapė kojas į spąstus į̃mina, tai jai koją drūčiai sugnybia Smln.
3. intr. Prk įžengti, įeiti: Atsikeldamas į ką įmini pirma? – Į senystę PrLXVII34.
4. refl. tr., intr. įsistoti, įsispirti: Jis atsikelia, įsimina šlepetes, apsisiaučia šiltu chalatu ir, priėjęs prie lango, įsižiūri į sodą V.Myk-Put. Įsimynė į nupjautas batų galvas A.Vencl. Neik basa, insimìnk klumpėsna – šalna lauke Alv. Seni, insimìnk čebatuosa Azr. Insimink nor klumpėm, kad nesušaltai Vrn. Ir įsimynė Igoris kniazius aukso kilpelę B.Sruog.
5. refl. tr. užminant įsidurti: Sau ką į koją įsimìnti KII236.
6. tr. pajėgti minti pakoją, paminą: Jo dviratis sunkus – aš jo neį̃minu Skr.
7. intr. J pajėgti laužti, minti (linus).
8. tr. Kos33 išlaužti, išminti (linus): Šmotą linų įmýniau J.
◊ pė́dą įmìnti nueiti, užeiti: Aš pė́dos neįmýsiu į ją (niekada nenueisiu) Erž.\ minti; antminti; apminti; atminti; įminti; išminti; numinti; paminti; parminti; perminti; praminti; priminti; suminti; užminti
Dictionary of the Lithuanian Language.